Neseniai ruošiau kampanijos medžiagą ir staiga sustojau prie paprasto klausimo: ar šią iliustraciją, šį tekstą ir šį trumpą vaizdo klipą jau reikia žymėti kaip sukurtus dirbtinio intelekto? Ne todėl, kad bijojau baudos. Sustojau todėl, kad nebuvau tikras, kur baigiasi redagavimas ir kur prasideda turinys, kurį žmogus gali palaikyti tikru. Tada perskaičiau ES Dirbtinio intelekto akto 50 straipsnį, Komisijos gaires, skaidrumo praktikos kodeksą ir Lietuvos RRT paaiškinimus. Supratau, kad žymėjimas jau nėra „ateities diskusija“. Nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. dalis tų pareigų galioja, o mašinai skaitomas žymėjimas seniau rinkoje esančioms sistemoms turi pereinamąjį laikotarpį iki gruodžio 2 d.
Kodėl šis klausimas mane užklupo kasdienybėje
Dirbu su tekstais, vaizdais ir trumpais vaizdo formatais. DI man padeda greičiau paruošti juodraštį, sutvarkyti kadruotę, pakeisti foną. Problema atsirado tada, kai tas pats failas keliavo iš redaktoriaus į socialinį tinklą, iš tinklo – į reklamos kabinetą, o iš ten – į kliento svetainę. Kiekviename etape keitėsi atsakomybė. Vienur aš buvau kūrėjas, kitur – diegėjas, dar kitur – platintojas.
Pamačiau, kad taisyklės nėra „žymėk viską, kas lietėsi su DI“. Jos siauresnės ir kartu klastingesnės. Deepfake – vaizdas, garsas ar vaizdo įrašas, kuris tikroviškai imituoja tikrus žmones, objektus, vietas ar įvykius ir gali atrodyti autentiškas – turi būti atskleistas. Viešojo intereso tekstas, jei jis skelbiamas be pakankamos žmogaus peržiūros ir redakcinės atsakomybės, taip pat. Asmeninis, neprofesinis naudojimas lieka nuošalyje. Jei tekstą žmogus išsamiai peržiūri, patikrina faktus ir prisiima redakcinę atsakomybę, papildomo ženklo dažnai nebereikia. Vien rašybos taisymas tokia peržiūra nelaikomas.
Ar tai normalu?
Manau, kad taip – bent jau kaip atsakas į pasitikėjimo krizę. Kai balsas, veidas ir „liudininko“ vaizdo įrašas gali būti sugeneruoti per kelias minutes, skaitytojas nebegali pasikliauti vien intuicija. Žymėjimas čia veikia kaip maisto etiketė: nepasako, ar patiekalas skanus, bet pasako, iš ko jis sudėtas.
Kartu tai nėra moralinis verdiktas prieš DI. Aš ir toliau naudoju šiuos įrankius. Skirtumas tas, kad dabar planuoju žymę tuo pačiu metu, kai planuoju antraštę. Jei turinys meninis, satyrinis ar akivaizdžiai fikcinis, atskleidimas gali būti švelnesnis – kad netrukdytų kūriniui. Jei tai rinkimų, sveikatos ar viešųjų paslaugų tema be žmogaus redakcijos, žyma turi būti aiški ir matoma pirmą kartą susidūrus su turiniu.
Ką jau daro pasaulis
Europa nuėjo reguliavimo keliu. Tiekėjai turi padaryti sintetinį turinį mašinai atpažįstamą, kiek tai techniškai įmanoma. Diegėjai – aiškiai pažymėti deepfake ir tam tikrus viešojo intereso tekstus. Komisija parengė ir neprivalomas piktogramas: „AI generated“ ir „AI modified“. Baudos už skaidrumo pažeidimus gali siekti iki 15 mln. eurų arba 3 proc. pasaulinės apyvartos, mažesnėms įmonėms taikant proporcingumą. Lietuvoje rinkos priežiūrą šiuo klausimu vykdo RRT.
Kalifornijoje nuo tos pačios rugpjūčio 2-osios dideliems generatyviniams tiekėjams įsigaliojo kilmės duomenų ir aptikimo įrankių pareigos: latentinis, mašinai skaitomas sluoksnis privalomas, o matoma etiketė vartotojui dažnai lieka pasirenkama. Kinija nuėjo griežčiau ir anksčiau: nacionalinis standartas nuo 2025 m. rugsėjo numato matomą vandenženklį, vaizdo įraše – nuolatinę žymą, garse – atskirą signalą, o platformos jau baudė tūkstančius paskyrų už pažeidimus. Skirtumas akivaizdus: ES derina teisę su savanorišku kodeksu, JAV valstija – su tiekėjo kilmės duomenimis, Kinija – su techniniu standartu ir greita priežiūra.
Kokius iššūkius matau praktikoje
Pirmas – riba tarp pagalbos ir pakeitimo. Korektūra, nedidelis stiliaus šlifavimas ar vertimas gairėse dažnai traktuojami kaip įprastas redagavimas. Esminis perrašymas, santrauka, kuri keičia prasmę, ar veido pakeitimas – jau kita kategorija.
Antras – žymės išlikimas. Metaduomenys nuskuta, failas perkoduojamas, ekrano nuotrauka nukeliauja į kitą programėlę. Todėl vien „paslėpto“ ženklo neužtenka ten, kur įstatymas reikalauja žmogui matomo atskleidimo.
Trečias – hibridinis darbas. Aš parašau struktūrą, modelis papildo pastraipą, dizaineris perpiešia kadrą. Kas tada yra „DI sukurtas“? Čia gelbsti ne sloganai, o vidinė taisyklė: fiksuoti, kiek turinio prasmės pakeitė sistema ir kas prisiima redakcinę atsakomybę.
Ketvirtas – auditorijos nuovargis. Jei kiekvienas banerus pažymėsiu rėksmingai, žyma nuvertės. Jei paslėpsiu smulkiu šriftu, pažeisiu dvasią taisyklės. Ieškau vidurio: trumpa, nuosekli formulė toje pačioje vietoje.
Ką rekomenduoju daryti dabar
Pirma, susidarykite turinio žemėlapį. Atskirkite asmeninį naudojimą, komercinį turinį, deepfake tipo vaizdus ir viešojo intereso tekstus. Ne visiems reikia to paties ženklo.
Antra, aprašykite, kas jums yra „pakankama žmogaus peržiūra“. Man tai reiškia faktų patikrą, šaltinių peržiūrą ir parašą, kad konkretus žmogus atsako už publikaciją.
Trečia, žymę dėkite ten, kur akis krinta pirmiausia: prie antraštės, ant kadro, garso pradžioje. Bendras sakinys taisyklėse ar profilyje nėra pakankamas kiekvienam deepfake.
Ketvirta, derinkite matomą etiketę su techniniu sluoksniu – C2PA tipo kilmės duomenimis ar IPTC laukais – ypač jei failai keliauja tarp platformų.
Penkta, nesiųskite senų archyvų žymėti atgaline data, jei to nereikalauja teisė, bet naują viešą turinį tvarkykite jau pagal naują rutiną. Lietuvoje priežiūra dar tik įsibėgėja, tačiau taisyklės jau galioja.
Aš nemanau, kad žymėjimas „išgydys“ dezinformaciją. Jis tik sumažina apsimetinėjimo erdvę. Pasitikėjimas vis tiek gimsta iš redakcijos, šaltinių ir atsakomybės. DI lieka įrankiu. Skirtumas tas, kad dabar tas įrankis turi vardą ant pakuotės.
