Miškas man visada atrodė viena iš tų vietų, kur žmogus turi gerbti aplinką ir niekada pernelyg nepasitikėti savo jėgomis. Čia nėra dviejų vienodų darbo dienų. Vieną rytą medžiai stovi ramiai, žemė sausa, matomumas puikus. Kitą dieną pučia stiprus vėjas, po kojomis telkšo vanduo, o virš galvos kabo nulūžusi šaka. Ir nors patyręs medkirtys tokiomis sąlygomis orientuojasi geriau nei naujokas, tai dar nereiškia, kad jam negresia pavojus.

Kartais susimąstau, kodėl nelaimingi atsitikimai nutinka žmonėms, kurie miške dirba dešimt ar net dvidešimt metų. Juk jie pažįsta techniką, žino medžių savybes, yra matę įvairiausių situacijų. Vis dėlto patirtis turi ir kitą pusę. Ilgainiui žmogus pripranta prie rizikos, pradeda pasitikėti automatizmu, o kai kurių atsargumo priemonių nebelaiko tokiomis svarbiomis.

Būtent todėl Tuv-Nord darbuotojų sauga ir sveikata miško ūkyje neturėtų būti vertinama kaip formalumas, kurį pakanka prisiminti per kasmetinį susirinkimą. Tai kasdieniai sprendimai, nuo kurių priklauso, ar vakare visi darbuotojai sveiki sugrįš namo.

Pavojingiausia akimirka kartais būna visiškai įprasta

Įsivaizduokime paprastą situaciją. Medkirtys ruošiasi nuleisti vidutinio dydžio eglę. Jis jau šimtus kartų atliko panašų darbą, todėl apžiūri medį, įvertina jo pasvirimą ir pradeda pjauti. Tačiau nepastebi aukščiau įstrigusios nulūžusios šakos. Medžiui pradėjus judėti, šaka krenta visiškai netikėta kryptimi.

Tokiose situacijose dažnai lemia ne darbuotojo nemokėjimas valdyti pjūklą, o nepakankamas aplinkos įvertinimas.

Medžių kirtimas pavojingas dėl kelių priežasčių. Medis gali pradėti virsti neplanuota kryptimi, jo kamienas gali skilti, o atsitrenkusios į žemę šakos ar kamieno dalys – staiga atšokti. Ypač pavojingi įstrigę, vėjo pažeisti, išpuvę ar stipriai pasvirę medžiai. Juose susidariusios įtampos ne visada matomos iš išorės.

Dar prieš pradedant pjauti būtina apžiūrėti ne tik patį medį, bet ir aplinką. Reikia įvertinti jo lajos būklę, pasvirimą, vėjo kryptį, aplinkinius medžius, elektros linijas, reljefą bei galimas kliūtis.

Taip pat svarbu iš anksto numatyti saugų pasitraukimo kelią. Jis turi būti laisvas nuo šakų, kelmų ir kitų kliūčių.

Patyrusiam specialistui visa tai gali atrodyti elementaru. Tačiau būtent elementarių dalykų nepaisymas kartais sukelia skaudžiausias pasekmes.

Grandininis pjūklas neatleidžia net mažų klaidų

Grandininis pjūklas yra vienas svarbiausių medkirčio darbo įrankių. Kartu tai įrenginys, kuriuo net nedidelė klaida gali baigtis sunkia trauma.

Man atrodo, kad didžiausia problema prasideda tada, kai žmogus prie pjūklo taip pripranta, jog nustoja jį laikyti pavojingu.

Viena dažniausiai aptariamų rizikų yra atatranka. Ji gali įvykti, kai pjovimo juostos viršutinės dalies galas paliečia medieną ar kitą kliūtį. Tokiu atveju pjūklas gali staigiai šoktelėti operatoriaus link.

Ne mažiau pavojinga pjauti nepatogia kūno padėtimi, dirbti pavargus, naudoti netinkamai prižiūrėtą įrankį ar bandyti viena ranka atlikti veiksmus, kuriems būtinos abi rankos.

Prieš pradėdamas darbą darbuotojas turėtų patikrinti grandinės stabdį, jos įtempimą, tepimą, rankenų bei kitų saugos įtaisų būklę. Pastebėjus gedimą, darbas turi būti nutrauktas, kol įrankis bus saugus naudoti.

Ypatingo atsargumo reikia genint šakas. Po apkrova esančios šakos gali staiga atsitiesti, o netinkamai pasirinkta stovėjimo vieta gali atsidurti jų judėjimo trajektorijoje.

Dar vienas principas, kurį verta nuolat priminti: grandininiu pjūklu nereikėtų dirbti aukščiau pečių lygio. Tokiems darbams reikia rinktis tinkamesnę įrangą ir saugų darbo metodą.

Ar šalmas ir apsauginės kelnės tikrai būtini?

Jeigu reikėtų išskirti vieną dalyką, kurio miško darbuose niekada nereikėtų taupyti, tai būtų tinkamos asmeninės apsaugos priemonės.

Kertant medžius ir dirbant grandininiu pjūklu paprastai reikalingos šios priemonės:

• Apsauginis šalmas, saugantis galvą nuo krentančių šakų ir kitų daiktų;

• Akių bei veido apsauga, sauganti nuo skiedrų, pjuvenų ir smulkių dalelių;

• Klausos apsaugos priemonės, mažinančios triukšmo poveikį;

• Specialios nuo grandininio pjūklo įpjovimų saugančios kelnės;

• Apsauginė avalynė su tinkama pėdų apsauga, neslystančiais padais ir, dirbant pjūklu, apsauga nuo įpjovimų;

• Darbo pobūdį atitinkančios pirštinės ir gerai matomi darbo drabužiai.

Svarbu suprasti, kad įprastos storos kelnės nėra lygiavertė alternatyva specialiai apsauginei aprangai. Taip pat ne kiekvienas šalmas tinka visiems miško darbams.

Dirbant miško technikos operatoriumi apsaugos priemonės gali skirtis. Pavyzdžiui, uždaroje sertifikuotoje kabinoje esančiam operatoriui taikomos kitokios sąlygos nei darbuotojui, kuris pėsčiomis juda kirtavietėje. Apsaugos priemonės turi būti parenkamos pagal konkrečius pavojus ir technikos gamintojo reikalavimus.

Lietuvoje darbdavys privalo įvertinti profesinę riziką ir darbuotojus nemokamai aprūpinti būtinomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis.

Miško technika kelia pavojų ir tiems, kurie jos nevairuoja

Šiuolaikinėje miškininkystėje naudojami medkirtės, medvežės, traktoriai ir kita sunkioji technika. Šios mašinos gerokai palengvina fizinį darbą, tačiau aplink jas atsiranda papildomų rizikų.

Didelė technika pasižymi ribotu matomumu. Operatorius ne visada gali pastebėti žmogų, atsiradusį šalia ratų, vikšrų ar manipuliatoriaus veikimo zonoje.

Dėl to darbuotojai turi aiškiai žinoti, kur galima judėti, kokie naudojami ryšio signalai ir kada leidžiama artintis prie mašinos.

Ypač pavojinga būti arti pakelto rąsto ar hidraulinio manipuliatoriaus. Netikėtas krovinio pasislinkimas, techninis gedimas ar operatoriaus klaida gali turėti labai rimtų pasekmių.

Manau, kad kiekvienoje miško ruošos brigadoje turėtų galioti paprasta taisyklė: jeigu operatorius nemato darbuotojo arba nėra patvirtinęs, kad saugu prieiti, prie technikos artintis negalima.

Taip pat būtina užtikrinti, kad medžių kirtimo ir technikos darbo pavojingos zonos nesikirstų. Konkretūs saugūs atstumai turi būti nustatyti pagal atliekamus darbus, taikomas miško darbų taisykles ir įrangos naudojimo instrukcijas. Vieno universalaus atstumo visoms situacijoms nėra.

Saugūs atstumai tarp darbuotojų nėra susitarimo klausimas

Miške dažnai dirba kelios žmonių grupės, todėl būtina aiškiai paskirstyti darbo zonas. Vienas medkirtys neturi kelti pavojaus kitam, o technikos judėjimas negali trukdyti saugiai kirsti medžių.

Lietuvoje taikomose Miško darbų saugos taisyklėse DT 1-96 nustatyta, kad tarp vienu metu dirbančių medžių pjovėjų turi būti išlaikomas ne mažesnis kaip 2,5 pjaunamo medžio aukščio atstumas. Kai dirba vienas pjovėjas, pašaliniams asmenims pavojinga zona apima ne mažesnį kaip dvigubo pjaunamo medžio aukščio spindulį, bet ne mažiau kaip 10 metrų.

Tokių reikalavimų negalima ignoruoti vien todėl, kad darbuotojai vienas kitą gerai pažįsta.

Ne mažiau svarbus ir bendravimas. Prieš pradėdami kirtimą darbuotojai turi žinoti, kas vadovauja darbams, kokia kryptimi bus verčiamas medis ir kaip perduodami perspėjimo signalai.

Ypač griežtai reikia laikytis taisyklių, kai medis įstringa kitame medyje. Negalima improvizuoti, bandyti jo numušti kitu kertamu medžiu ar lipti į pavojingai pasvirusį kamieną. Tokiais atvejais būtina taikyti numatytus saugius įstrigusių medžių nuleidimo būdus ir naudoti tinkamą įrangą.

Kai oras pasikeičia, turi keistis ir darbo planas

Lietuvos miškuose oro sąlygos gali pasikeisti per kelias valandas. Rytą buvęs silpnas vėjas sustiprėja, prasideda lietus, atsiranda rūkas arba šlapia žemė tampa slidi.

Tokiais atvejais ypač pavojinga laikytis iš anksto sudaryto darbų plano neatsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.

Stiprus vėjas gali pakeisti medžio virtimo kryptį ir padidinti šakų kritimo tikimybę. Sniegas ar ledas apsunkina medžių būklės įvertinimą, o slidus paviršius trukdo saugiai pasitraukti.

Manau, kad profesionalumas pasireiškia ir gebėjimu laiku pasakyti, jog šiandien tam tikrų darbų atlikti negalima.

Darbo vadovas turi nuolat vertinti meteorologines sąlygas, stabdyti darbus, kai jie tampa nesaugūs, o prireikus pakeisti technologiją, darbo vietą ar užduočių eiliškumą.

Darbuotojai taip pat turi būti informuoti apie veiksmus kilus audrai, perkūnijai ar kitoms pavojingoms situacijoms.

Darbdavio atsakomybė nesibaigia išdavus apsauginį šalmą

Kai kalbama apie miško darbus, dažnai daugiausia dėmesio skiriama paties medkirčio atsargumui. Tačiau Tuv-Nord darbuotojų sauga ir sveikata pirmiausia reikalauja tinkamo darbo organizavimo.

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas įpareigoja darbdavį organizuoti profesinės rizikos vertinimą, sudaryti saugias darbo sąlygas ir užtikrinti tinkamą darbuotojų instruktavimą bei mokymą. Darbuotojui negali būti pavedamas darbas, kuriam jis nebuvo tinkamai instruktuotas.

Tai reiškia, kad įmonės vadovui nepakanka nupirkti geros technikos ir pasirašytinai supažindinti darbuotojų su instrukcijomis.

Jis turi įsitikinti, kad darbuotojai iš tikrųjų supranta pavojus, moka naudotis įranga ir geba tinkamai reaguoti į netikėtas situacijas.

Ypač svarbūs praktiniai mokymai. Juose verta nagrinėti realias nelaimingų atsitikimų priežastis, mokytis atpažinti pavojingus medžius, tinkamai organizuoti pasitraukimą ir saugiai naudoti mechanizuotą įrangą.

Papildomas instruktavimas reikalingas ir pasikeitus darbo organizavimui, pradėjus naudoti naują techniką ar atsiradus anksčiau neįvertintų pavojų.

Taip pat būtina iš anksto numatyti pagalbos iškvietimo tvarką. Miške greitoji medicinos pagalba ne visada gali pasiekti nelaimės vietą tiesiogiai. Todėl brigada turi žinoti tikslią savo darbo vietą, turėti ryšio priemones, pirmosios pagalbos rinkinį ir aiškų veiksmų planą.

Ką supratau apie tikrąjį profesionalumą miške?

Kuo daugiau domiuosi nelaimingų atsitikimų miško darbuose priežastimis, tuo aiškiau matau vieną dalyką. Didžiausią pavojų kelia ne vien sudėtinga technika ar sunkiai prognozuojama gamta. Nemažai problemų prasideda tada, kai žmonės nustoja pastebėti įprastas rizikas.

Vienas darbuotojas skuba užbaigti paskutinį medį. Kitas nusprendžia, kad apsauginės kelnės šiandien nereikalingos. Trečias trumpam prieina prie veikiančios technikos neįspėjęs operatoriaus.

Kiekvienas toks sprendimas atskirai gali atrodyti nedidelis. Tačiau pakanka vieno nepalankaus sutapimo, kad pasekmės būtų nepataisomos.

Todėl man darbuotojų sauga ir sveikata miške pirmiausia reiškia kasdienę discipliną. Tai gebėjimas sustoti, įvertinti situaciją ir pasirinkti saugesnį veiksmą net tada, kai dėl jo darbai užtruks ilgiau.

Patirtis yra didelis privalumas, tačiau tik tuomet, kai ją lydi atsargumas. Geriausias medkirtys, mano akimis, nėra tas, kuris per dieną nupjauna daugiausia medžių. Geriausias yra tas, kuris savo darbą atlieka profesionaliai, nekelia pavojaus kolegoms ir po kiekvienos pamainos sveikas grįžta namo.

Juk miške medžius galima suskaičiuoti, o atsarginių gyvybių sandėlyje niekas nelaiko.