Ar pamenate tuos laikus? Maždaug 2005-ieji, gal 2010-ieji metai. Interneto platybėse karaliavo ne „TikTok“ šokiai ir ne filtruotos „Instagram“ nuotraukos. Karaliavo žodis. Ilgas, rišlus, kartais nuobodus, o kartais – beprotiškai įdomus. Tai buvo tinklaraščių, arba, kaip juos vadinome, blogų, aukso amžius. Kiekvienas, turintis ką pasakyti – nuo mados entuziastės iki politikos apžvalgininko – kūrė savo mažytę interneto karalystę. Tai buvo erdvė, kurioje mintys liejosi laisvai, be 140 simbolių limito ar paveikslėlio būtinybės. Tačiau dabar, praėjus dešimtmečiui ar daugiau, dairausi aplink ir klausiu savęs – kur visa tai dingo? Kodėl žmonės nustojo rašyti tinklaraščius? Mada, kuri atrodė pakeisianti žiniasklaidą ir tapsianti naujuoju nuomonių formuotojų Olimpu, tyliai ir be didelių ceremonijų išleido paskutinį atodūsį.
Ši mada ne tik kad neįsitvirtino – ją tiesiog suvalgė ir išspjovė greitesnis, vizualesnis ir, neslėpkime, paviršutiniškesnis pasaulis. Tai nebuvo staigus kataklizmas; tai buvo lėta erozija, kurią skatino besikeičiantys mūsų pačių įpročiai. Iš pradžių atrodė, kad socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“, tik papildys tinklaraščius, taps patogia platforma dalintis nuorodomis į naujausius įrašus. Bet įvyko priešingai. Kam vargti rašant tūkstančio žodžių tekstą, kai gali tiesiog įkelti nuotrauką su trumpu prierašu? Kam kurti išsamią analizę, kai gali paleisti trumpą, emocingą įrašą, kuris sulauks šimtų „patinka“ paspaudimų per kelias minutes? Problema slypi ne technologijose, o mumyse. Mes patys tapome savo dėmesio deficito aukomis, o tinklaraščiai, reikalaujantys susikaupimo ir laiko, tapo pirmąja šios kovos auka. Šiame straipsnyje pasinersime į priežastis, kodėl tinklaraščių kultūra Lietuvoje ir pasaulyje išgyveno savo saulėlydį ir kokios pamokos slypi šioje skaitmeninėje evoliucijoje.
Greičio ir patogumo tironija
Prisiminkime procesą. Norint parašyti gerą tinklaraščio įrašą, reikėjo laiko. Reikėjo ne tik sugalvoti temą, bet ir atlikti tyrimą, surašyti mintis, jas redaguoti, rasti ar sukurti iliustracijas, galiausiai – viską gražiai apipavidalinti ir publikuoti. Tai galėjo užtrukti valandų valandas, o kartais – ir kelias dienas. O dabar palyginkime tai su „Instagram“ istorija ar „TikTok“ vaizdo įrašu. Idėja -> filmavimas -> greitas montažas -> publikavimas. Viskas gali įvykti per penkiolika minučių, tiesiog sėdint autobuse ar laukiant kavos. Socialiniai tinklai pasiūlė nepalyginamai greitesnį ir paprastesnį būdą dalintis turiniu. Jie panaikino visus techninius barjerus ir leido kiekvienam tapti kūrėju be jokių papildomų pastangų. Šis patogumas tapo lemiamu veiksniu. Žmonės, ypač jaunesnioji karta, užaugusi su išmaniaisiais telefonais rankose, natūraliai pasirinko tą kelią, kuris reikalauja mažiausiai pastangų, bet suteikia greičiausią pasitenkinimą – momentinį „patinka“ paspaudimų ir komentarų antplūdį. Tinklaraštis tapo panašus į ilgą, klasikinį romaną pasaulyje, kuriame visi skaito tik knygų anotacijas.
Ar mes praradome gebėjimą susikaupti?
Tai klausimas, kurį verta užduoti ne tik kalbant apie tinklaraščius, bet ir apie mūsų visuomenę apskritai. Atrodo, kad nuolatinis informacijos srautas iš socialinių tinklų, trumpų naujienų antraščių ir momentinių pranešimų neatpažįstamai pakeitė mūsų smegenis. Mes pripratome prie greito dopamino pliūpsnio, kurį suteikia vis naujas, ryškus ir trumpas turinys. Ilgas tekstas reikalauja kantrybės ir protinių pastangų. Reikia sekti autoriaus mintį, analizuoti argumentus, įsijausti į pasakojimą. O kam to reikia, kai per tą patį laiką gali peržiūrėti dvidešimt trumpų vaizdo įrašų, kurie sukels juoką, nuostabą ar pasipiktinimą? Atrodo, kad gebėjimas ilgam sutelkti dėmesį tapo prabanga. Remiantis naujausiais Lietuvos gyventojų skaitymo įpročių tyrimais, nors knygas vis dar skaito didelė dalis populiacijos, pastebimas mažėjimas, ypač tarp jaunimo, kuris yra labiau pratęs prie greitų vizualinių pranešimų. Ši tendencija tiesiogiai atsispindi ir turinio vartojime internete. Tinklaraščiai, būdami ilgojo formato karaliais, tiesiog nebeatitinka šiuolaikinio vartotojo, ieškančio greitų pramogų ir lengvai virškinamos informacijos, poreikių.
Vizualinio turinio dominavimas: kai paveikslėlis vertas tūkstančio žodžių
Gyvename vizualumo amžiuje. „Instagram“, „Pinterest“, „TikTok“, „YouTube“ – visos šios platformos yra pastatytos ant vaizdo pamato. Žmonės nori matyti, o ne skaityti. Ypač Lietuvoje, kur, 2024 metų duomenimis, „YouTube“ yra populiariausia platforma, aplenkianti net „Facebook“, akivaizdu, kad vaizdas nugali tekstą. Tinklaraštininkai bandė prisitaikyti – įrašus gausiai iliustruodavo nuotraukomis, infografikais. Tačiau jie niekada negalėjo konkuruoti su platformomis, kurios iš esmės yra skirtos tik vizualiniam turiniui. Mados tinklaraštininkėms tapo kur kas paprasčiau parodyti dienos derinį keliose kokybiškose nuotraukose „Instagram“ nei ilgai ir nuobodžiai jį aprašinėti tekstu. Keliautojams – sumontuoti kvapą gniaužiantį vaizdo klipą iš kelionės, o ne rašyti kelionių dienoraštį. Vizualinė komunikacija yra tiesesnė, greitesnė ir emociškai paveikesnė. Ji nereikalauja vertimo – vaizdas kalba universalia kalba. Šiame kontekste, tekstas, net ir pats talentingiausias, dažnai lieka antrame plane, kaip papildoma, bet nebe esminė detalė.
Kas nutiko bendruomenėms, kurios būrėsi aplink tinklaraščius?
Vienas iš didžiausių ankstyvųjų tinklaraščių privalumų buvo bendruomeniškumas. Komentarų skiltys virsdavo tikromis diskusijų arenomis, kur žmonės dalindavosi savo nuomonėmis, ginčydavosi, pagirdavo autorių ar tiesiog bendraudavo. Susiformuodavo ištikimų skaitytojų ratas, kurie laukdavo kiekvieno naujo įrašo. Tačiau socialiniai tinklai pasiūlė kur kas patogesnį ir centralizuotą bendruomenės modelį. Žmonėms nebereikėjo keliauti per dešimtis skirtingų svetainių, kad galėtų sekti savo mėgstamus kūrėjus. Viskas atsidūrė vienoje vietoje – naujienų sraute. Diskusijos iš komentarų skilčių persikėlė į „Facebook“ grupes ar „Instagram“ žinutes. Šis pokytis buvo pražūtingas tinklaraščiams. Jie prarado vieną iš savo esminių elementų – gyvą ir aktyvią bendruomenę, kuri buvo susitelkusi būtent toje vienoje konkrečioje erdvėje. Dabar kūrėjai bendrauja su savo auditorija ten, kur ji ir yra – socialiniuose tinkluose, o nuosava svetainė dažnai tampa tik vizitine kortele ar archyvu.
Monetizacija: ar iš tinklaraščio dar galima užsidirbti?
Anksčiau keliai užsidirbti iš tinklaraščio buvo gana aiškūs: reklaminiai skydeliai, rėmėjų įrašai, partnerystės programos. Tačiau konkurencija tapo milžiniška. Norint pritraukti reklamos davėjų dėmesį, reikėjo turėti didžiulį ir lojalų skaitytojų srautą, o tai, kaip jau išsiaiškinome, tapo vis sunkiau pasiekiama. Tuo tarpu naujosios platformos pasiūlė kur kas aiškesnius ir paprastesnius monetizacijos įrankius. „YouTube“ partnerystės programa, „Instagram“ ir „TikTok“ influencerių marketingas, tiesioginės transliacijos su galimybe gauti aukų – visa tai leido turinio kūrėjams (dabar jau vadinamiems „influenceriais“) daug greičiau ir efektyviau paversti savo populiarumą pinigais. Verslui taip pat tapo paprasčiau investuoti į influencerį, turintį dešimtis tūkstančių aktyvių sekėjų „Instagram“, nei į tinklaraštininką, kurio skaitytojų statistiką patikrinti yra sudėtingiau. Pinigų srautai pasuko ten, kur yra auditorijos dėmesys, ir šiuo atveju tai buvo nebe tinklaraščiai.
Pasikeitęs autoriteto suvokimas
Tinklaraščių aukso amžiuje autoriai dažnai būdavo savo srities ekspertai arba bent jau aistringi entuziastai, kurie skirdavo daug laiko gilintis į temą. Jų nuomonė turėjo svorio, nes buvo paremta žiniomis ir patirtimi. Dabar autoriteto sąvoka yra gerokai išplaukusi. Influenceriu gali tapti bet kas, turintis charizmos ir gebantis patraukti dėmesį, net jei jo žinios tam tikroje srityje yra paviršutiniškos. Auditorijai tapo svarbiau ne tai, KĄ sakai, o tai, KAIP tai sakai. Autentiškumas, reliatyvumas ir pramogos elementas tapo svarbesni už gilų temos išmanymą. Žinoma, tai nereiškia, kad neliko protingų ir savo sritį išmanančių kūrėjų, tačiau jie priversti konkuruoti su milžinišku kiekiu pramoginio, lengvo turinio, kuris visada sulauks daugiau dėmesio. Tinklaraštis, kaip rimtos ir apgalvotos nuomonės platforma, tiesiog pasimetė šiame triukšme.
Ar ilgas tekstas internete apskritai mirė?
Nors gali atrodyti, kad atsakymas yra „taip“, situacija nėra tokia vienareikšmiška. Ilgas tekstas nemirė, jis tiesiog evoliucionavo ir rado sau naujas nišas. Pavyzdžiui, naujienlaiškiai (angl. newsletters) per platformas kaip „Substack“ išgyvena tikrą renesansą. Žmonės yra linkę prenumeruoti autorius, kuriais pasitiki, ir gauti jų turinį tiesiai į savo el. pašto dėžutę, taip aplenkdami socialinių tinklų algoritmus. Taip pat išliko ir klesti nišiniai, labai specializuoti tinklaraščiai, skirti siaurai, bet labai motyvuotai auditorijai – programuotojams, mokslininkams, specifinių hobių entuziastams. Šiose srityse gilus, išsamus turinys vis dar yra vertinamas ir reikalingas. Taigi, nors masinis, pramoginis tinklaraščių rašymas ir persikėlė į kitas platformas, kokybiškas, ilgas tekstas tiesiog tapo labiau koncentruotas ir skirtas tiems, kurie jo aktyviai ieško, o ne atsitiktinai užklysta naršydami.
Kodėl ateityje tinklaraščiai gali sugrįžti?
Nors dabartinės tendencijos rodo aiškų tinklaraščių populiarumo nuosmukį, negalima atmesti ir jų atgimimo galimybės. Socialiniai tinklai yra kaprizingi – jų algoritmai nuolat keičiasi, o kūrėjai yra visiškai priklausomi nuo platformos savininkų malonės. Vienas algoritmo pakeitimas gali nubraukti metų metus augintą auditoriją. Tuo tarpu nuosavas tinklaraštis yra tavo tvirtovė. Tu kontroliuoji turinį, dizainą, ryšį su savo auditorija. Be to, auga nuovargis nuo socialinių tinklų paviršutiniškumo ir nuolatinio triukšmo. Žmonės gali pradėti ieškoti gilesnio, lėtesnio turinio, norėti atsiriboti nuo beprasmiško srauto. Tinklaraštis, kaip ramybės ir susikaupimo oazė, gali vėl tapti patrauklus tiek kūrėjams, tiek skaitytojams, pasiilgusiems autentiško, nealgoritminio ryšio. Galbūt ateityje matysime ne masinį, o labiau boutique stiliaus tinklaraščių atgimimą, kur kokybė bus svarbiau už kiekybę.
Žvilgsnis atgal ir kelias į priekį
Tinklaraščių saulėlydis nėra tragedija, o natūrali skaitmeninio pasaulio evoliucijos dalis. Jie atliko savo vaidmenį – demokratizavo leidybą, suteikė balsą tūkstančiams žmonių ir išmokė mus, kad kiekvieno nuomonė gali būti išgirsta. Jie tapo tramplinu daugeliui dabartinių influencerių, žurnalistų ir kūrėjų. Tačiau pasaulis pasikeitė. Mūsų dėmesys tapo vertingiausia valiuta, o kova dėl jo – negailestinga. Šioje kovoje nugalėjo greitis, vaizdas ir paprastumas. Formatas, reikalaujantis laiko ir susikaupimo, tiesiog nebegalėjo konkuruoti.
Vis dėlto, idėja, slypinti už tinklaraščio, niekur nedingo. Noras dalintis savo mintimis, patirtimi ir žiniomis yra fundamentalus žmogiškas poreikis. Tiesiog pasikeitė įrankiai ir formos. Vietoj ilgų tekstų dabar turime tinklalaides (podcast’us), „YouTube“ vaizdo esė, „Instagram“ istorijų serijas ir „TikTok“ paaiškinamuosius vaizdo įrašus. Dvasinis tinklaraščių palikimas gyvuoja šiose naujose formose. O patys klasikiniai tinklaraščiai galbūt ir liks nišiniu reiškiniu, tačiau visada turės savo auditoriją – tuos, kurie vis dar vertina gerai parašytą žodį ir yra pasirengę skirti jam savo brangaus laiko.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
- Ar tai reiškia, kad pradėti rašyti tinklaraštį 2025 metais yra beprasmiška?
- Tikrai ne. Jei turite specifinę nišą, esate savo srities ekspertas ir norite suburti lojalią, o ne masinę auditoriją, tinklaraštis vis dar yra puikus įrankis. Jis leidžia kurti gilų ryšį su skaitytojais ir įtvirtinti savo, kaip specialisto, statusą.
- Kuo skiriasi tinklaraštininkas nuo šiandieninio „influencerio“?
- Pagrindinis skirtumas yra platforma ir turinio formatas. Tinklaraštininkas koncentruojasi į ilgą, rašytinį turinį savo svetainėje, o „influenceris“ dažniausiai veikia socialinių tinklų platformose („Instagram“, „TikTok“, „YouTube“) ir kuria vizualų, trumpesnį turinį.
- Kodėl verslai anksčiau investuodavo į tinklaraščius, o dabar renkasi „influencerius“?
- Verslai eina ten, kur yra potencialių klientų dėmesys. Kadangi didžioji dalis auditorijos persikėlė į socialinius tinklus, reklamos biudžetai natūraliai pasekė iš paskos. Be to, socialiniuose tinkluose lengviau pamatuoti kampanijos pasiekiamumą ir auditorijos įsitraukimą.
- Ar socialiniai tinklai visiškai pakeitė tinklaraščius?
- Jie ne tiek pakeitė, kiek absorbavo jų funkcijas. Trumpos mintys, anksčiau virtusios tinklaraščio įrašais, dabar nugula į „Facebook“ ar „Twitter“; nuotraukų galerijos – į „Instagram“; pamokymai ir apžvalgos – į „YouTube“.
- Kokia yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nebenori skaityti ilgų tekstų internete?
- Tai lemia pasikeitę turinio vartojimo įpročiai, kuriuos suformavo socialiniai tinklai. Mes pripratome prie nuolatinio, greito ir lengvai virškinamo informacijos srauto, todėl gebėjimas ir noras susikaupti ilgesniam laikui ties vienu tekstu yra sumažėjęs.
